Prof. Valdas Rakutis

Kaunas yra įsikūręs prie trijų Lietuvoje labai svarbių upių – Nemuno, Neries ir Nevėžio santakų, todėl čia nuo seno buvo įsikūrusios gausios ir turtingos gyvenvietės, po savęs palikusios didžiausią Lietuvoje rastą Marvelės kapinyną, o taip pat ir ankstyviausius Kaune gynybinius statinius – piliakalnius. Dauguma šių buvusių pilių ženklų paliko priešistoriniai mūsų protėviai, Eigulių ir Veršvų, Senojo ir Naujojo Kauno pilys pateko ir į XIV a. kryžiuočių kronikininkų akiratį. 1362 m. kovos prie Kauno pilies, septynerius metus vykusi dvikova Nevėžio žiotyse tarp Lietuvių Naujojo Kauno pilies ir kryžiuočių Gotesverderio, milžiniškų mastų Mareinverderio pilies statyba Nemuno ir Neries santakoje 1384 m. ir tais pačiais metais įvykdytas sėkmingas Jogailos vadovaujamos kariuomenės šturmas, išgarsino Kauną kaip vieną svarbiausių kovų prie Nemuno vietovių. Kaunas tapo tikra tvirtove ir šios funkcijos neprarado iki pat mūsų dienų.

Seniausias ir ko gero svarbiausias šiandien matomas Kauno gynybinis statinys yra XV a. pirmoje pusėje statyta Kauno pilis, pritaikyta paraku šaunamajam ginklui. Po jos sienomis yra randami pirmosios Kauno pilies pamatai. Ši pilis išliko svarbi iki XVII amžiaus II pusės.

Įveikus kryžiuočius Žalgirio mūšyje ir įtvirtinus vakarines sienas 1422 metų Melno taika, o rytuose Lietuvos teritorijai pasiekus Juodąją jūrą pilies aktualumas sumažėjo, ji buvo naudojama kaip kalėjimas ir karinių atsargų sandėlis, tačiau Maskvos valstybei sustiprėjus ir XVI a. prasidėjus Livonijos karui, teko imtis priemonių stiprinti pilies pajėgumus gintis pristatant bastėją. Karui pasibaigus Lietuvos ir Lenkijos pergale Kauno pilis vėl tapo mažiau reikalinga, ir Neries upei pradėjus plauti pamatus nebuvo suskubta pilies gelbėti. Vienas po kito nuvirto du prie Neries buvę bokštai. Tačiau Kauno pilies istorija tuo nesibaigė: 1655 metais atžygiavusi Maskvos kariuomenė įsitvirtino pilyje ir naudojo ją kaip savo bazę, o 1659-1661 metais sėkmingai gynėsi nuo apgulties artilerijos stokojusių lietuvių. Gali būti, kad gynybai buvo naudojami ir miesto įtvirtinimai.

Nuo seno yra kalbama, kad miestas turėjęs tris gynybines sienas, nors archeologai randa tik paskutiniąją, dalinai matoma prie Muzikinio teatro. Tai XVII amžiaus pirmoje pusėje statyti viduramžių tipo plytiniai įtvirtinimai, galėję tenkinti tik minimalius miesto gynybos poreikius. Šie įtvirtinimai XVII-XVIII a. buvo stiprinami žemių pylimais, formuojant bastioninės fortifikacijos statinius, ypatingą dėmesį skiriant Ąžuolų kalnui kaip dominuojančiai aukštumai Kauno senamiesčio rajone. Šioje vietoje yra būta dviejų ar net trejų įtvirtinimų: dvigubo reduto, matomo XVIII a. planuose, ir žvaigždinio įtvirtinimo, matomo XIX a. I pusės planuose. Gali būti, kad pirmasis įtvirtinimas čia atsirado anksčiau, dar mūrinės miesto sienos statybos metu. Tokiu būdu miestas nepertraukiamai išlaikė savo įtvirtinimus, kurie buvo naudojami dalinai juos remontuojant tiek Septynerių metų karo metu (1756-1763), tiek Baro konfederacijos, tiek 1792 Respublikos karo kovų metu, tiek Tado Kosciuškos sukilimo metu, tiek Napoleono Bonaparto žygio į Rusiją metu, o suvargusiai kariuomenei grįžtant Kauno įtvirtinimuose kelias valandas kovėsi prancūzų ariergardas.

Rusijos imperija, aneksavusi Kauno apylinkes 1794 metais numatė stiprinti miesto įtvirtinimus, tačiau siena buvo per arti ir rizika tvirtovę prarasti netikėto antpuolio metu buvo akivaizdi. Mieste buvo laikoma kariuomenės įgula. Tik pastačius geležinkelį ir susipykus su Vokietijos imperija po Rusijos-Turkijos karo 1876-1877 metais ir užsitikrinus finansinę Prancūzijos paramą buvo imtasi didžiulės modernios fortinės tvirtovės statybos.

Kauno tvirtovė yra didžiausias ilgalaikis fortifikacinis kompleksas, pastatytas Lietuvos teritorijoje. Tai I klasės fortinė tvirtovė, kurios projektavimas prasidėjo 1879, o statyba vykdyta pradedant 1882 metais. Tuo pačiu metu statytos ir kitos Rusijos imperijos Vakarinio pasienio tvirtovės: Alytus, Gardinas, Osoviecas, Lomža, Pultuskas, modernizuotos Naovogeorgijevsko, Varšuvos, tvirtovės. 1888 metais pirmasis statybos etapas buvo baigtas ir tvirtovė buvo laikoma parengta gynybai. Jos statyba nenutrūko ir vėliau, sukuriant ne tik karinę, bet ir administracinę, gyvenamąją, sandėlių ir kitą infrastruktūrą, tobulinant ir modernizuojant gynybinius įtvirtinimus, o nuo 1912 – plečiant tvirtovę nauju gynybos žiedu. 1914-1915 laikotarpiu tvirtovė buvo rengiama gynybai ne tik pagal mobilizacijos planą, bet ir vystant naujos koncepcijos priešakinius įtvirtinimus. 1915 metų rugpjūčio mėnesį tvirtovė atlaikė 11 dienų apgultį ir buvo užimta gen. K. Lizmano vadovaujamo XXXX Vokietijos kariuomenės korpuso. Tvirtovėje įsikūrė Vokietijos kariuomenės Rytų fronto štabas, fortifikacinėmis priemonėmis sustiprintos rytinės tvirtovės prieigos. Atsikuriant Lietuvos valstybei Kaunas tapo Lietuvos valstybės centru ir pagrindine karine baze, o tvirtovės pastatai daugiausiai naudoti kariuomenės poreikiams, nors dalyje administracinių pastatų įsikūrė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitetas, valstybinės įstaigos, IX forte – kalėjimas. II Pasaulinio karo metu tvirtovės fortai naudoti belaisvių ir koncentracijos stovykloms, kitoms užnugario reikmėms tiek vokiečių, tiek sovietų kariuomenių. Sovietiniais laikais tvirtovėje veikė, kaip seniau, karinės įstaigos, Kauno Polititechnikos institutas (vėliau Kauno Technologijos universitetas) bei kitos įstaigos. Atsikūrus Lietuvos nepriklausomybei karinėms reikmėms naudojamų plotų sumažėjo, dauguma fortų ir kitų gynybinių pastatų nėra šiuo metu naudojami, stovi tušti ir apleisti. Šiuo metu vykdoma veikla, kurios tikslas – rasti Kauno tvirtovei naują paskirtį, pritaikant nenaudojamus objektus turizmo ir kitoms reikmėms.

Tvirtovės statyboje galima atsekti kelis statybos etapus. Pirmojo, 1882-1888 metų laikotarpio rezultate atsirado pirmieji 7 fortai ir tarp jų esančios stacionariosios baterijos, šaudmenų sandėliai bei dalis centrinio pylimo, sujungti keliais. Įgula buvo apgyvendinta mediniuose namuose, vadintuose flygeliais. Fortifikaciniu modeliu tapo 1879 metų tipo fortas, priimtas Rusijos imperijoje už pagrindą. Šis statybos etapas suformavo tvirtovės griaučius. Ant šių griaučių buvo formuojami administraciniai ir mūrinių kareivinių elementai. Atlikus pastatytos tvirtovės analizę paaiškėjo, kad esama esminių trūkumų: liko nefortifikuotas dešinysis Neries krantas (Vilijampolės Slabada), silpnai ginami upelių slėniai, o svarbiausia – tvirtovės tipinio forto skliautai nebuvo pajėgūs atlaikti naujos artilerijos bombardavimo. Šalinant esminius trūkumus buvo pastatytas VIII fortas, įrengti III sektoriaus Centriniai įtvirtinimai ir X baterija ir redutas, sudarę su VIII fortu vientisą kompleksą, pradėti modernizuoti labiausiai į vakarus esantys fortai. VIII fortas buvo pastatytas pagal daug specialistų aistrų sukėlusį Glinkos – Jančevskio projektą. Naujasis fortas buvo pastatytas iš plytinių sienų ir betoninio skliauto, statiniai gerai paslėpti vietovėje, veikė elektros sistema, tačiau Rusijos imperija nebuvo pasirengusi sumontuoti šarvuotųjų bokštų, numatytų projekte. Greitai suprasta, kad VIII fortas su centrinio įtvirtinimo elementais gali būti lengvai pažeidžiami nuo aukštumos, buvusios Kumpės kaimo apylinkėse, Domeikavoje ir Šilainių kaime todėl buvo 1902 priimtas sprendimas papildomai fortifikuoti šiaurės vakarų pusėje sančią aukštumą naujos konstrukcijos Kumpės arba IX fortu, artimu 1897 metų tipiniam Rusijos imperijos forto projektui, parengtam profesoriaus K. Veličko. Tokiu būdu pradžioje visai neapsaugotas tvirtovės sektorius tapo geriausias ginamu elementu. Forto statyba kiek užtruko dėl Rusijos – Japonijos karo, kuris absorbavo karinius Rusijos imperijos išteklius. Fortas buvo baigtas statyti 1911 metais.

Baigus statyti IX fortą ir įvertinus karo technikos pažangą bei didėjant įtampai tarp Trilypės sąjungos ir Antantės valstybių 1912 m. buvo nuspręsta statyti naują modernių gelžbetoninių fortų žiedą, nutolusį nuo tvirtovės centro per 6 kilometrus. Statybos prasidėjo 1913 ir 1914 metais ir iki karo pradžios buvo padaryta tik dalis darbų, dažniausiai formuojant griovius ir pylimus, iškasant duobes kareivinių pamatams, tuo tarpu betonavimo darbai buvo tik pradinėje stadijoje. Tvitovės modernizavimo darbus buvo planuojama užbaigti 1920 metais. 1914 metų vasarą, prasidėjus karui, planiniai darbai buvo nutraukti, tvirtovė rengiama gynybai pagal mobilizacijos planą, o 1914-1915 metų žiemą tvirtovės statybos vyko pagal komendanto Grigorjevo sumanymą įrengiant stiprius priešakinius įtvirtinimus ir liejant pėstininkų slėptuves II tvirtovės fortų žiedo linijoje, įrengiant komendanto centrinę vadavietę Nemuno šlaite prie dabartinio Vytauto parko.

1915 metų vasaros karinės kampanijos metu Kauno tvirtovė laikė karo egzaminą. Tvirtovės tolimosios prieigos buvo ginamos efektyviai, neblogai pasirodė nebaigti statyti II fortų žiedo fortai, kuriuose buvo įrengtos lauko tipo pozicijos, tuo tarpu senieji fortai, bombarduojami sunkiųjų austrų ir vokiečių pabūklų,kurių kalibras siekė iki 420 mm buvo triuškinami be gailesčio ir nepakankamai parengtą įgulą apėmė siaubas, kurio tvirtovės vadovybė nesugebėjo suvaldyti ir tvirtovė buvo atiduota vokiečiams, nors krito tik vienas iš keturių gynybos sektorių, o kai kuriuose fortuose buvusios įgulos gerai gynėsi. Vokiečiai triumfavo, užėmę vieną iš stipriausių Rusijos tvirtovių daugiausiai Rytų Prūsijos teritorinės kariuomenės (landvero) pagalba, tik paskutiniame etape sustiprinta iš Vakarų fronto atsiųsta pagalba.

Vokiečiai užimtos Kauno tvirtovės negriovė, manydami paversiantys jos statinius Rytų fronto štabu. Silpniausiai fortifikuota rytinė pusė buvo papildomai sustiprinta naujo tipo pusiau patvarių slėptuvių sistema, kurioje galima įžiūrėti „dulkių“ fortifikacijos elementų. Paradoksalu, bet tiek 1914-1915 metų tvirtovės modernizavimas, tiek vokiečių dabai buvo vystomi viena kryptimi – vietoj masyvių ir gerai matomų fortų buvo statoma daug netaisyklingai išdėstytų mažų statinių, sujungtų apkasais ir kitomis lauko fortifikacijos priemonėmis. Šie statiniai neprarado savo reikšmės ir karui pasibaigus, kai Kaunas buvo rengiamas gynybai nuo galimo Lenkijos puolimo. Vokiečiai naujoje vietoje Aleksote įrengė dirižablių – cepelinų angarus, kurie vėliau buvo panaudoti kaip bazė Lietuvos aviacijai.

Lietuvos laikais kai kurie fortai buvo pritaikyti priešlėktuvinei gynybai, tvirtovės teritorijoje įrengtos karinės laboratorijos, buvo norima Kauno tvirtovę atkurti, net veikė tvirtovės štabas, tačiau šiems sumanymams įgyvendinti trūko pajėgumų. Tuo tarpu kareivinės ir sandėliai, administraciniai pastatai ir toliau atliko savo funkciją, tarnaudami tiek Lietuvos Respublikos kariuomenei, tiek kitoms laikinosios sostinės funkcijoms.

II Pasaulinio karo metu Kauno tvirtovė buvo panaudota belaisvių stovyklai VI forte, koncentracijos stovyklai IX forte, kituose fortuose buvo šaltakraujiškai žudomi nacionalsocialistinei Vokietijai nereikalingi žmonės. Šios istorijos pridavė tvirtovei keletą niūrių puslapių, kurie suteikė jai neigiamą įvaizdį.

Antrojo sovietmečio laikotarpiu dauguma tvirtovės pastatų buvo naudojami kariuomenės reikmėms, ir tik devintajame dešimtmetyje pradėta palaipsniui apleisti Kauno fortus , vis labiau suprantant paminklosauginę Kauno tvirtovės reikšmę

Kauno tvirtovės karinė reikšmė laikui bėgant mažėjo, tačiau dalis funkcijų išliko: dalis kareivinių, komendanto rūmai, grūdų sandėliai tebevykdo savąsias funkcijas, pilnai išnaudojami tvirtovės administraciniai pastatai tuo tarpu toliau nuo miesto centro esantys fortai reikalauja specialaus priėjimo, modernių koncepcijų, finansinių injekcijų ir visuomenės dėmesio, kad būtų prikelti naujam, taikiam gyvenimui.