Nuo šiol pagrindinis žaidimo Patriotas tikslas kartą per mėnesį suburti šratasvydžio entuziastus į Kauno marių regioninio parko teritorijoje, esantį Kauno tvirtovės V - ajį fortą, kiekvieną susitikimą dedikuojant įsimintiniems istoriniams Lietuvos mūšiams, skatinant istorijos faktų pažinimą ir paminėjimą. Taip pat puoselėti patriotiškumą, aktyviai praleisti laisvalaikį, pabendrauti su bendraminčiais.
Žaidimo pradžia 2009-08-02 11 val. Daugiau informacijos: čia ir diskusijose
Pradedant 7 uoju - "Patrioto" mūšiu iki 2010 m. visi žaidimai bus dedikuoti XX a. Lietuvos rezistencijos laikotarpio mūšiams.
7 - Patrioto žaidimas organizuojamas siekiant paminėti 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškių miške įvykusį mūšį:
Mūšio pavadinimas: Mūšis Kalniškių miške
Mūšio (karinių veiksmų) pradžios data 1945 gegužės 16 d.
Mūšio (karinių veiksmų) pabaigos data
Mūšio vieta: Alytaus rajonas, Simno valsčius, Kalniškių miškas
Lietuvos kariuomenė: Dainavos apygardos Kęstučio rinktinės nenurodyto būrio partizanai.
Lietuvos kariuomenės vadas Lakūnas
Lietuvos kariuomenės dydis 80 partizanų
Priešų kariuomenė: NKVD pajėgos
Priešų kariuomenės vadas: Nenurodytas
Priešų kariuomenės dydis: Iki 800 karių
Istorinis kontekstas ir priežastys:1945 m. gegužės mėn. Kalniškių miške partizanai apsupo NKVD pajėgas, atžygiavusias iš Simno.
Mūšio reikšmė ir pasekmės: Žuvo labai daug partizanų, tačiau nuostolių turėjo ir NKVD.
Kalniškės miške, esančiame Lazdijų rajone, į pietus nuo Krosnos, su Lietuvos kariuomenės ulonų pulko puskarininkio Jono Neifaltos - Lakūno vadovaujamu būriu kovojo Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenės pulkas, priklausęs NKVD sistemai. Karo su nacistine Vokietija metu SSRS vidaus kariuomenės užduotis buvo fronto užnugaryje rengti vadinamąsias užtvaras ir neleisti rusų kariams trauktis. Besitraukiantieji būdavo iššaudomi, todėl rusų kariai turėjo tik dvi galimybes: arba mirtinai gintis, arba veržtis į priekį. Galima spėti, kad panašią „taktiką" majoras Jacenka pritaikė ir ragindamas savo karius pulti Kalniškės miško Meškakalnio arba Šešiagrašio kalnelyje įsitvirtinusius partizanus, nes išlikę gyvi mūšio dalyviai ir apylinkų gyventojai pasakoja apie šimtus kalno papėdėje žuvusių sovietų kareivių.
Jau kitą dieną po mūšio Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 220 Kutuzovo ordino pasienio pulko vadas majoras Jacenka, maskuodamas nesėkmingą operaciją, raportavo vadovybei, kad „aukštumoje 2 km į pietryčius nuo Krosnėnų" įvyko viso labo kelias valandas trukęs „susidūrimas" su partizanais, kurio metu visa „banditų gauja" sunaikinta, o „mūsų nuostoliai: 4 raudonarmiečiai nukauti, 7 - sužeisti".
Vis dėlto majoro Jacenkos rašte įpinta ir tikroviškų mūšio vaizdų: „Gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų intensyviai gynėsi granatomis, kurias dėl stačių, aukštų šlaitų numesdavo 60-70 m. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi, atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse sunaikinti pagrindinius priešininko ugnies taškus - rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, kurie ypatingai trukdė dalinių judėjimui /.../ Siekdamas palaužti besipriešinančių moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo".
Beje, besipriešinančiųjų dvasia pažymima ir šiek tiek vėlesniame Alytaus apskr. NKVD viršininko plk. Lisovskio pranešime apie kautynes NKVD komisarui Bartašiūnui: „Jie buvo nesutaikomi liaudies priešai ir su ginklu rankose kovojo ‚už laisvą nepriklausomą Lietuvą‘. Nepaisant to, kad artėjo paskutinės gyvenimo minutės, nei vienas iš banditų nemetė kovos lauko, kovojo iki sunaikinimo".
Turbūt pirmasis patikimus liudininkų prisiminimus apie Kalniškę užrašė Tauro apygardos partizanų kapelionas kun. Justinas Lelešius - Grafas. Savo dienoraštyje 1947 m. Grafas rašė:
„Po savaitės laiko išeinu į Kalniškės mišką, nes bunkerio gyvenimas man įgriso iki gyvo kaulo. /.../ Kalniškės miškas tikrai malonus: daugybė vidutinio aukštumo kalnelių, sausas ir pakankamai tankus. Viena bėda, kad per mažas. Šis miškas mums yra brangus, nes 1945 metais gegužės mėnesio 16 dieną daug karžygių krito kovoje už Lietuvos laisvę, už šviesesnį rytojų. Šis miškas ir šiandien mums liudija, kad Lakūno būrys it liūtai kovėsi su šimtą kartų gausesniu priešu. Nors per keturiasdešimt vyrų padėjo savo galvas ant Tėvynės aukuro, bet priešas prisimins, kad lietuvis geriau mirs, negu vergaus užpuolikui, azijatui.
Iš to mūšio dalyvių sužinojau, kad priešas turėjo pasibaisėtinų nuostolių: jų žuvo apie keturi šimtai. Pats kalnas. Suvirtę nuo kulkų lietaus šimtametės pušys ir ąžuolai: buvo kova, žiauri kova, kurioje lietuvis parodė, kaip reikia ginti savo Tėvynę. Šis miško kalnas bus liudininkas, jis kalbės kartų kartoms, kad geriau mirti, negu vergauti...
- Priešas,- pasakoja vyrai,- mus puolė keturis kartus, bet kiekvieną kartą grįžo su didžiausiais nuostoliais. Mes, kurie likome gintis, aukų turėjome mažai. Daugiausia žuvo tų, kurie išbėgiojo po mišką. Puolimų metu nuo parako dūmų mums stigo oro. Granatų ir šūvių aidai skambėjo po visą mišką. Tai buvo tikras pragaras. Ugnis liete liejosi į kalną, bet mes, nors iš visų keturių pusių apsupti, nepabūgome. Mes skynėme jų šimtus, ir, nors liejosi enkavedistų banga po bangos į kalno aukštumą, bet mes juos nutildėme taikliais šūviais.
Kaip žvėrys, įsiutę enkavedistai mus puolė jau penktą kartą, nors jų lavonų gulėjo kalno papėdėje šimtai, bet jie dėjo paskutines pastangas užkopti į kalno viršūnę, kurioje gynėsi dar dvidešimt Lietuvos laisvės kovotojų. Mes neatlaikėme. Mums stigo šovinių. Sukoncentravę kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį į vieną pusę, mes laimingai, su mažomis aukomis, prasiveržėme".
Atgimimo metais apie mūšį pasakoti pradėjo ir Laisvės sulaukę mūšio dalyviai. Štai įdomesnės partizano Broniaus Gurevičiaus iš Šeštokų prisiminimų, išspausdintų 1994 m., vietos:
„Auštant pasigirdus šūviams, virėjai stovykloje gesino ugnį - liejo iš katilų vandenį, slėpė inventorių. Iš visų pusių rinkosi kovos draugai, žvalgai, ryšininkai. Visi su ta pačia žinia - kad miškas apsuptas enkavedistų ir stribų. Ką darysime? Nuomonių buvo įvairių. Vieni siūlėsi skirstytis mažais būreliais ir slapstytis. Bet nedideliame Kalniškės miške išsislapstyti daugiau kaip šimto vyrų būriui nepavyktų. Ant visų kvartalinių linijų stovėjo priešo kulkosvaidžiai, kurie mus būtų išskynę kaip kiškelius. Tada pasitarę skyrių vadai Kovas ir Ateitis tarė: ‚Vyrai, kas pasirengęs gintis, einame į Meškakalnio aukštumą, ten kovosime, ginsimės‘. Apie 80 kovotojų išsidėstėme kalno viršūnėje, užėmėme tinkamesnes vietas, pasiruošėme gynybai. /.../
Prasidėjo nepaliaujamas puolimas. Mes priešo atakas atremdavome, prisileisdavome jį taip arti, kad buvo girdėti po enkavedistų kojomis lūžtančių šakelių traškesys bei komandos žodžiai: ‚Davaite, davaite, rebiata, bejte fašistov, banditov‘. O mes juos šūviais nutildydavome, ir taip tęsėsi iki gero pusiaudienio. Priešas, matydamas, kad turimomis jėgomis nepajėgs mūsų įveikti, nutarė prašyti papildymo /.../ Nutilo šūviai. Stojo tyla. Karšta gegužės saulutė negailestingai kaitino mus, prisispaudusius prie žemės. Gulint ant kalno, galvos buvo nusvirusios žemyn, kraujas plūdo į galvą, iš nuovargio apėmė mieguistumas, kankino troškulys. /.../
Pagaliau pasigirdo nuo Simno pusės plentu artėjančių sunkvežimių motorų gausmas. /.../ Neilgai laukus, pamatėme priešą, kuris į kalną lipo labai drąsiai. Atidarėme ugnį /.../ Užvirė tikras pragaro katilas. Krito kovos draugai, o ant jų - kulkų nukirstos medžių šakos. Kalnas paniro į parako dūmus, jį apgaubė tartum migla, kurios kartumas skverbėsi į plaučius ir graužė akis. /.../ Baigėsi šoviniai, kurių pasipildydavome iš žuvusių kovos draugų. /.../ Buvome priversti veržtis iš apsupimo. Septynių vyrų būrelis, laimingai prasiveržę iš apsupties, pasitraukėme iš mūšio vietos".
Iš apsupimo prasiveržė iš viso keliasdešimt kovotojų, mūšio vietoje esančiame kryžių kalnelyje surašytos 47 žuvusių pavardės. Jų kūnai enkavėdistų buvo niekinami Simno aikštėje.
Kalniškės ir kiti didieji 1945 m. mūšiai laisvės kovotojams parodė, kad pozicinio karo prieš daug judresnius ir gausesnius priešo pulkus laimėti neįmanoma, todėl visoje Lietuvoje buvo pereita prie tikro partizaninio karo taktikos, kai veikiama 3-5 žmonių grupelėmis, sudavus smūgį greitai atsitraukiama, pasikliaunama gyventojų parama.
2005 m. gegužės 14 d. mūšio 60-mečio iškilmėse prie paminklo žuvusiems Kalniškės miške dalyvavo penki iš septynių dar gyvų mūšio dalyvių. Gyvuosius ir žuvusius didvyrius pagerbė vietos valdžios atstovai iš Lietuvos ir Lenkijos, laisvės kovų dalyviai, jų artimieji, apie 600 susirinkusiųjų, tarp kurių partizanus ypač džiugino jų kovų atminimą gyvai saugantys Krosnos pagrindinės mokyklos moksleiviai.
Iškilmėse skambėjo ir popiežiaus Benedikto XVI prieš kelias dienas bendrojoje audiencijoje perskaityti katechezės, skirtos Apreiškimo Jonui knygoje užrašytai garbinimo ir šlovinimo giesmei, žodžiai:
„Giesmę, kylančią į Viešpatį, Visagalį Dievą, gieda istorijos teisieji, šėtoniško žvėries nugalėtojai, tie, kurie savo kankinyste ir tariamu pralaimėjimu iš tiesų yra naujojo pasaulio statytojai, dalyvaujantys Dievo, aukščiausiojo architekto, plane.
Tautos turi išmokti ‚perskaityti‘ istorijoje rašomą Dievo žinią. Žmonijos kelionė nėra paini ar beprasmė, nei beviltiškai pasmerkta despotizmui ar ydingumui. /.../ Istorija nėra valdoma tamsių jėgų, atsitiktinumo ar vien tik žmogiškų pasirinkimų, Viešpats, aukščiausias istorinių įvykių lėmėjas, iškyla virš blogio energijos išlydžių, virš įnirtingų šėtono antpuolių, virš visų negandų ir nedorybių.
Jis sumaniai kreipia istoriją naujo dangaus ir naujos žemės link".
Parengė Ridas Jasiulionis
Bernardinai.lt
Nuotraukos: Antras Pasaulinis,
